Lepiname vaiką?
Daugelis iš mūsų galvoja, jog sąvokos lepinimas ir išlepintas yra tos pačios prigimties ir tarp jų galima dėti lygybės ženklą.
Bet, taip nėra.
Parastai išlepimą (išlepinimą) suprantame kaip vaiko neišauklėjimą. Iš tiesų - emocinis nestabilumas, kaprizai, nenoras klausytis ir girdėti tėvų nuomonės, nesavarankiškumas, egocentrizmas, nemokėjimas bendrauti su kitais vaikais – tai dar toli gražu nėra pilnas sąrašas simptomų, akivaizdžiai rodančių, kad tėvai vaiko auklėjime daro kažkokias esmines klaidas.
Kaip tik apie tokius vaikus dažnai sakome, kad jie yra labai „išlepinti“.
Vis dėl to, „Išlepintas vaikas“ ir „Vaiko lepinimas“ – toli gražu nėra tas pats. Yra galimybė išlepinti vaiką materialiais dalykais, nuolaidžiaujant jo kaprizams arba nesant jokios auklėjimo sistemos.
Bet, išlepinti vaiko dėmesiu - negalima.
Paprastai lepinami tie vaikai, kurie maudosi tėvų meilėje, gaudami jos tiek, kiek jiems reikia – ne mažiau, bet ir ne daugiau.
Lepinami tie, kuriems dažnai dovanojamos dovanos, bet ne todėl, kad jie patys jų reikalauja, o todėl, kad dovanojantys tai daro iš visos širdies.
Lepinami tie vaikai, kuriems daug kas leidžiama, bet ne dėl nuolaidžiavimo ar dėl melagingo tėvų kaltės jausmo, o todėl, kad vaikas žino, jog atsakyti už savo veiksmus jam reikės pačiam.
Lepinami tie vaikai, kurių prašymai nelieka be dėmesio, bet tai nėra vaiko (jo pačių artimiausių giminaičių pastangomis) užkėlimo ant pjedestalo rezultatas, o tik parodo, kad šioje šeimoje yra įprasta atidžiai įsiklausyti į kitų žmonių poreikius.
Lepinami tie vaikai, kuriuos myli ne už jų pasiekimus, o už jų unikalumą, tiesiog todėl, kad jie yra...