Mažųjų stovyklautojų įpročiai
Tokie paaugusio vaiko įpročiai, kaip piršto čiulpimas ar naktinis šlapinimasis į lovą, gali „varyti į neviltį“ net ir labai stiprių nervų tėvus.
O, mamai gali imti atrodyti, kad tai sukėlė auklėjimo trūkumai arba per ilgai užsitęsęs kūdikystės periodas.
Ką gi reikėtų daryti tėvams, kurių vaikas stengiasi elgtis „kaip didelis“, bet vis dar čiulpia pirštą arba mažiausiai progai pasitaikius puola į ašaras?
Kaip išvaduoti savo atžalą nuo „žalingų įpročių“?
Kur šių įpročių šaltinis?
Keturių ar penkių metų vaikas paprastai būna pilnas energijos ir stengiasi įrodyti savo savarankiškumą. Jums gali pasirodyti, jog jis iš tiesų jau didelis ir savarankiškas.
Bet iš kur tada imasi apkalbėti įpročiai?
Jei rimtai, tai jaudintis kol kas dar per anksti. Šis periodas yra „pereinamasis“. Vaikas stengiasi parodyti, kad jis jau paaugo, bet tuo pat metu jis dar neišmoko susitvarkyti su savo emocijomis ir baimėmis.
Stresiniais momentais – darželyje, pakeitus gyvenamąją vietą ar pasilikus vienam su nepažįstamais vaikais stovykloje, vaikas kartais stengiasi „sugrįžti į vaikystę“. Savo vaikiškais įpročiais jis lyg ir nori Jums pasakyti: „Aš dar mažas. Man dar būtina meilė ir rūpestis manimi“.
Bet, nuo „žalingų įpročių“ vaiką vis dėlto galima ir reikia atpratinti, padedant jam atgauti pasitikėjimą savo jėgomis.
Piršto čiulpimas.
Kai ūgtelėjęs vaikas čiulpia pirštą, tai ne tik neestetiškai atrodo, bet ir kenkia jo šypsenai J.
Piršto čiulpimas neretai lemia dar ir tai, kad priekiniai dantys išsikiša į priekį arba susiformuoja neteisingas sukandimas.
Raktiniai šios problemos sprendimo žodžiai, kaip, beje, ir bet kokios kitos, su vaiku susijusios problemos, - ryžtas ir kantrybė. Darykite vaikui pastabas kiekvieną kartą, kai tik pamatysite jo pirštą burnoje. Tik sakykite tai tyliu ryžtingu balsu, jokiu būdu nešaukdami ir negąsdindami vaiko.
Kadangi piršto čiulpimas pirmiausia yra vaiko diskomforto požymis ir šiame amžiuje naudojamas kaip savęs nuraminimo priemonė, tai riksmas ir susierzinimas tik dar labiau sujaudins vaiką ir jis pirštą ims čiulpti dar dažniau.
Be pastabų pasistenkite vaiko rankas užimti kokiais nors veiksmais – piešimu, lipdymu, bet kokiais stalo žaidimais ir pan. Ekstremaliomis situacijomis, kada nieko nėra po ranka tinkamo, galima žaisti su bet kokiu popieriaus lapu, lankstant iš jo, kad ir vėduoklę arba plėšant į juosteles.
Nuo piršto čiulpimo padeda ir atitinkami apdovanojimai. Tik nereikia vaikui žadėti kažkada tolimoje ateityje nupirkti didelę dovaną. Daug geriau pažymėkite kiekvieną sėkmingą dieną (kada piršto beveik nečiulpėme) mažais siurprizais.
Kraštutiniu atveju, kai niekas nebepadeda, galima „mėgstamiausią“ pirštą tiesiog subintuoti :)
Naktinis šlapinimaisis.
Naktinis šlapinimaisis daugiau nei kiti įpročiai gali paveikti vaiko savivertę. Šis įprotis vaiką labiausiai žeidžia.
Laimei, šešių-septynių metų vaikai paprastai su šia problema susitvarko savarankiškai.
Bet, Jūs vis tiek galite šiek tiek jam padėti, apribodami skysčių vartojimą dvi-tris valandas prieš miegą. Taip pat antroje dienos pusėje neduokite jam gėrimų bei valgių, kurių sudėtyje yra kofeino - kakavos, šokolado, gazuotų gėrimų, arbatos. Prieš miegą priverskite nueiti į tualetą arba pabudinkite jį prieš eidami gultis patys.
Kaprizai
Pažiūrėkime tiesai į akis: isteriškas vaiko riksmas stipriai veikia netgi labiausiai mylinčios mamytės nervus. Ką jau bekalbėti apie aplinkinius.
Bet kuriam tėvui yra nepakeliamai gėda, kada jo vaikas nepažįstamų žmonių minioje iškelia kokią nors bjaurią sceną.
Kaip susitvarkyti su klykiančiu ir ant žemės krentančiu bei kojomis besispardančiu mylimiausiu ir brangiausiu turtu?
Svarbiausia tokiais atvejais – išlaikyti humoro jausmą ir pasistengti nukreipti vaiko dėmesį nuo kaprizo objekto. Nepraraskite savitvardos ir nenusileiskite kylančiam pykčiui, pasistenkite bet kokia kaina užglaistyti konfliktą taikiai.
Neverta kelti balso ir juo labiau imtis fizinių bausmių.
Kai Jūsų vaikas ima rodyti kaprizus, galima jam atsakyti žaismingu balsu arba darant įvairias juokingas grimasas. Kai kada tai turi tokį stiprų poveikį, kad kaprizas nejučia pavirsta nuoširdžiu juoku.
Mažų vaikų dėmesį gali nukreipti bet kokia ryški spalvota dėmė ar garsi muzika.
Labai gerai nukreipia dėmesį aplinkos pakeitimas. Tokiu atveju geriausia nusivesti vaiką ten, kur mažiau žmonių ir tylu.
Kaprizų profilaktikai stenkitės niekada nepildyti prašymų, kurie buvo ištarti kaprizingu tonu. Kitaip vaikas tuoj pat supras, kad gali Jumis manipuliuoti. Ir sieks savo bet kokiomis priemonėmis, tame tarpe keldamas scenas.
Verkšlenimas
Visi vaikai mėgsta paverkti. Bet yra tokių, kurie puola į ašaras bet kokiai progai pasitaikius. Ir, jei mergaičių tarpe tai ne taip pastebima, tai berniuko dažnas verkšlenimas siutina tėvus ir stebina aplinkinius.
Padidintas jausmingumas gali būti Jūsų vaiko charakterio dalis. Bet, net ir tokiu atveju nereikia su tuo taikytis. Reikia padėti vaikui išmokti kontroliuoti save įvairiose situacijose ir išreikšti savo emocijas kitaip, nei per ašaras.
Pasikalbėkite su vaiku apie tai, ką jis jaučia ar galėtų jausti vienokioje ar kitokioje situacijose. Tokiais atvejais padeda paveikslėlių peržiūros vaikiškuose knygelėse. Klauskite vaiko: „O ką tavo nuomone jaučia zuikutis šioje situacijoje? Jam skaudu ar gėda? Kaip jis galėtų susitaikyti su meškučiu?“
Vyresniame amžiuje labai padeda suvaidintos situacijos iš gyvenimo – numanomi konfliktai ar nemalonumai.
Tai gali būti kivirčas su draugu, pralaimėjimas mokykloje, žaislo sugedimas ir t.t. ir pan.
Po tokių „treniruočių“, iškilus panašiai situacijai realiame gyvenime, vaikas jau žinos, ką jam reikia pasakyti ar padaryti, vietoje to, kad tiesiog imti verkti :).