Pirmoji emocija
Nepatenkintas saugumo poreikis dažniausiai tampa mūsų neužtikrintumo ir nerimo šaltiniu.
Tai - vienas iš trijų kertinių mūsų poreikių. Beje, reikia nepamiršti, kad saugumas pirmiausia yra jausmas. Galima įsivaizduoti, jog žmogus susidūrė su realia grėsme, bet jaučiasi ramiai ir užtikrintai. Tiesa, galimas ir kitas variantas – realios grėsmės nėra, bet jis vis tiek jaučiasi neužtikrintai, pergyvena ir jaudinasi. Deja, antrasis atvejis pasitaiko dažniau...
Mes esame linkę išgyventi menamus pavojus ir būtent pastarieji dažnai paverčia mūsų gyvenimą tikra kančia. Štai kodėl labai svarbu išmokyti žmogų jaustissaugiu. Tada, netgi iškilus realioms grėsmėms, jis sugebės išlikti ramus ir suvaldyti situaciją. Jei žmogaus niekas to nemokė, tai netgi gyvendamas šiltnamio sąlygomis jis gali jausti nerimą ir vidinę įtampą.
Apie tai, kas yra laimė, sužinai tik susidūręs su tikra nelaime :) Visi mes nuo to pradėjome.
Būdami motinos įsčiose mes jautėmės iš tiesų laimingi. Visi be išimties mūsų poreikiai buvo patenkinti, o tai, sutikite, reta sėkmė ir didelė retenybė. Bet, paskui, prasidėjo kažkokie procesai, mūsų motinas suėmė sąrėmiai ir iš laimės okeano mes staiga panirome į siaubą. Mus maigė kaip tešlą, kol galiausiai išmetė į šaltą, alkaną ir pradžioje net troškų pasaulį. Tai buvo didelės katastrofos momentas...
Bet, galiausiai viskas nurimo, kvėpuoti tapo lengviau, mūsų lūpos apčiuopė maisto šaltinį, pajutome motinos kūno šilumą, tiesa, šį kartą iš išorės.
Pirmus metus mes taip ir pragyvenome su motinos kūnu – jis mus maitino, šildė, išlaisvindavo nuo diskomforto, susijusio su fiziologiniais poreikiais. Motinos balsas ramindavo mus, kai mums to reikėjo, žaidė su mumis, kai mums to norėjosi. Mes išmokome pažinti motinos veidą, pasitikėdavome jos rankomis, sulaikančiomis mus nuo kritimų ar padedančiomis atsistoti, kai ropojome keturiomis. Nors dabar jau ne visi mūsų poreikiai būdavo tenkinami akimirksniu, bet egzistavo tikėjimas, kad jie, kad ir vėliau, bet vis tiek bus patenkinti.
Maždaug taip turėtų atrodyti rojus...
Taip, būdavo, žinoma, ir nemalonių epizodų – mus per stipriai suvystydavo, mums skaudėdavo pilvą ir šaldavo nosis, mus dėdavo ant kažkokių šaltų ir kietų paviršių...
Bet, mes visada žinojome, jog dar truputį, dar šiek tiek ir mūsų pagalbos šauksmas tikrai bus išgirstas, ir kad visos problemos pagaliau baigsis, nemalonumai ir skausmai užsimirš, ir mes vėl pagaliau liksime tik dviese – mūsų kūnas ir mamos kūnas.
Tačiau, sulaukus septynių mėnesių, atsitinka kažkas nenumatyto - mes pradedame skirti „svetimus“, „trečius nereikalingus“ asmenis. Visas pasaulis suskyla į dvi dalis – iš vienos pusės aš ir mama, iš kitos pusės – „svetimi“. Svetimų, netgi jei tai tikras tėvas ar močiutė, atsiradimas vaikui sukelia stiprų nerimo jausmą. Net jei jie nedaro nieko blogo, jie gąsdina vien tuo, kad jie ne mama. Vaikas antrą kartą savo gyvenime aiškiai supranta, kiek jam svarbi yra mama. Juk atsiranda nauja grėsmė – „svetimi“. Saugumo jausmo poreikis išauga.
Daugelio mokslinių tyrimų duomenimis yra įrodyta, kad mažylio saugumo jausmas pirmų gyvenimo metų pabaigoje – antrų pradžioje tiesiogiai priklauso nuo motinos elgesio ir būsenos tuo periodu.
Čia labai svarbios dvi „smulkmenos“: kaip motina elgiasi su „svetimais“ ir kaip ji elgiasi tuo momentu su savo mažyliu.
Septynių-devynių mėnesių vaikas visiškai tiksliai skiria, kokias tuo metu emocijas patiria jo mama – džiaugiasi ji „svetimu“ ar atvirkščiai – susierzina, sunerimsta ar susijaudina. Jei pasirodžius „svetimiems“ motina patiria teigiamas emocijas, tai vaikas gana greitai apsipranta su jų buvimu ir nebejaučia nerimo. Bet, jei motina pergyvena neigiamas emocijas, tai vaikas patiria daug kartų didesnį nerimą, kuris vėliau ženkliai atsiliepia jo vystimuisi – tiek protiniam, tiek socialiniam.
Pavyzdžiui, jei močiutė (mamos mama) yra kiek per griežta dukros atžvilgiu, galvoja, jog ji nėra pakankamai patyrusi, kad nesugeba atsakingai rūpintis savo mažyliu, todėl neretai susierzina, kritikuoja dukrą, pamokslauja. Išgąsdinta mama perduoda mamos funkcijas močiutei, tuo sukeldama dar didesnį stresą mažyliui - jis ne tik išgąsdintas, bet dar ir pamestas! Ir šis stresas patiriamas sistemingai.
Kita situacija. Moteriškė, pati nelabai žinodama kodėl, ištekėjo. Gimė vaikas. Ir ji tik dabar suprato, kaip ji susiejo save su tuo vyru. Sutuoktinio elgesys ją erzina, o kada jis bando dalyvauti vaiko priežiūroje, neigiami jausmai tik sustiprėja. Be to, nejausdama nemylimam vyriškiui seksualinio potraukio, ji visais būdais stengiasi atitolinti nėštumo ir gimdymo metu nutrūkusius seksualinius santykius.
Ir štai, kai į kambarį, kuriame yra motina su vaiku, įeina tėvas, motina susierzina ir visais būdais stengiasi „atitverti“ jį nuo savęs ir vaiko. Vaikas mato akmeninį motinos veidą, mato, kaip ji visu kūnu bando užstoti jį nuo „svetimo“ - išsigąsta ir ima verkti. Tada motina “nutrūksta“ ir praveja tėvą - „Nematai, jis tavęs bijo!“
Išoriškai tokios scenos neatrodo nei tragiškos, nei kažkiek rimtos. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tiesų jos nepraeina be pėdsakų. Pasekmė - vaikas praranda absoliutaus saugumo jausmą.
Gal tai atrodo keista ir paradoksalu, bet jau tokiame amžiuje mes sužinome myli tėvai vienas kitą ar ne, kokie jų santykiai su savo tėvais, ir suprantame – Edenas nesukurtas laimei, tai tik placdarmas, kuriame vystosi nepažįstamų mums jėgų kova.
Pirma žmogaus emocija – vargo emocija. Mes neateiname į šį pasaulį, kaip dažnai mėgstama sakyti. Mes išvaromi iš pasaulio, kuriuo mums buvo motinos kūnas.
Ir iš karto sužinome du dalykus: kad mūsų egzistavimas nebus visai be rūpesčių ir kad mums labai reikia tėvų.
Mes augsime, bet su mumis augs ir nerimas. Tiesa, jis dar nėra įsisąmonintas, bet kad jis bus susijęs su mūsų tėvais ir įtakos mūsų su jais santykius – aišku jau dabar...
Gyvenimas tęsiasi, mes augame ir reikia išmokti kruopščiai, atsargiai uždaryti duris į savo vaikystę - uždaryti, o ne užtrenkti...
(tęsinys netrukus)
VšĮ „Vijolina“ prezidentas