Saugumo beieškant
Problema, apie kurią mes kalbame, iš esmės yra viena visiems mums, bet tuo pačiu kiekvieno iš mūsų gyvenime ji įgauna asmeninių savybių.
Pagrindinė žmogaus problema yra nerimo fenomenas. Bet jis, mūsų nerimas, toli gražu nėra vienalytis. Mes gyvename taip lyg netikėtume savo jėgomis, lyg bet kuriuo momentu viskas gali sugriūti, lyg mums nebūtų ko tikėtis ir kuo tikėti. Būtent todėl mumyse yra tokia stipri mirties baimė, būtent todėl mes taip norime rasti kažką, kuo galėtume tikėti visa savo esybe, būtent todėl mes visą savo gyvenimą ieškome žmogaus, kuris mus visapusiškai suprastų, kuris mus mylėtų už tai, kad mes esame.
Tuo žmogumi yra mūsų „pasąmoniniai tėvai“. Ne tie, kurie buvo (ar yra) natūroje, o tie, kuriais jie buvo mūsų sąmonėje, kol mums dar nebuvo suėję treji metukai. Iš esmės - tai virtualūs tėvai.
Nuo pat vaikystės mes ieškome savo laimės, bandome sugrįžti į tą Edemą, iš kurio mus išvarė. Bet, susimąstykime – Edeno gal nebuvo? Gal mes išgyvenome tik Rojaus pojūtį? Jei taip, tada viskas yra savotiškas sapnas, haliucinacija, miražas. Mes galime sukurti laimę savo rankomis, bet ne ją susigražinti, todėl, kad TA laimė buvo tada, kada dar mūsų pačių nebuvo, nebuvo to „aš“, su kuriuo mes save sutapatiname dabar.
Ir svarbiausia – ar egzistuoja mumyse tas „nesaugumas“?
Taip, mes išgyvename nesaugumo pojūtį, bet ar mes iš tiesų nesame saugūs? Ar nėra tas pojūtis lygiai tokia pati iliuzija, kaip kad mūsų paliktas Edenas?
Kitaip kalbant, jei mūsų Rojus buvo iliuzija, ar nėra iliuzija ir tai, kad mes jaučiamės nesaugūs praradę tą iliuziją? Ir ką tada reiškia visos tos nesibaigiančios saugumo paieškos? Iš tiesų, tai mums nėra nuo ko gintis – mūsų nelaisvė, pagimdyta baimės prieš ateitį, - yra tokia pat iliuzija, kaip ir mūsų nesaugumo iliuzija!
Kaip tik tai mes ir turime įsisąmoninti: mūsų gilus vidinis nerimas – fikcija, įprotis jaudintis, jaustis silpnu, bet visai ne adekvati reakcija į realią padėtį. Todėl, jei mums ir reikėtų ko nors ieškoti, tai praregėjimo, įsisąmoninimo, jog visas tas nerimas yra blefas, mūsų nuosavo psichinio aparato žaidimas.
Kad ir kaip baisu, bedieviška ir keista mums būtų tai pripažinti, bet mūsų gyvenime nebuvo nei Edeno, nei Rojaus, nei dievų. Buvo vaikystė, kuri jau praėjo, bet kurios mes vis dar nesusipratome paleisti, paleisti kartu su visomis vaikiškomis priklausomybėmis, silpnumais ir neišbaigtumu. Dabar mes jau suaugę ir esme lygūs tarp lygių. Prieš mus gyvenimas, kurį mes statome savo pačių svajonėmis ir poelgiais. Koks jis bus? Lygiai toks, kokios bus tos mūsų svajonės ir veiksmai.
Svarbiausia, ką mes turime suprasti, kad vaikystė baigėsi ir kad tai yra labai gerai!
Viską, ką mes norime vaikuose pakeisti, reikia pirmiausiai atidžiai patikrinti: ar tai nėra tai, ką reikėtų pakeisti mumyse pačiuose? Pavyzdžiui mūsų pedagoginį entuziazmą... tikėtina, jog geriau jį nukreipti į save J.
O dabar, apie socialinį nesaugumą – apie mūsų santykius su kitais žmonėmis. Tai ne visai mūsų įsisąmonintos konkurencijos, varžymosi, karaliaujančio žmoniškojoje visuomenėje, problema. Kodėl mes jaučiame nesąmoningą vidinį nepasitikėjimą aplinkiniais? Kodėl mes negalime patikėti jų nuoširdumu ir bijome jais patikėti?
Net jei mes mylime žmones, kažkur giliai viduje mes vis tiek įtariame aplinkinius galima išdavyste. Mes galime rasti tam pojūčiui kažkokius loginius dėsningumus – „Visko gyvenime būna“, „Viskas gali pasikeisti“, „Jis turi savų interesų“, „Maža kas gali atsitikti“... bet, tai tik paaiškinimai, už kurių stovi mūsų pasąmonė, kuri paprasčiausiai nepasitiki aplinkiniais.
Tas nepasitikėjimas prasideda nuo pirmos išdavystės – mūsų tėvų. Žinoma, būtų didelė klaida galvoti, jog jie tą dieną mus sąmoningai išdavė. Dar daugiau, gal būt mums tik pasirodė, kad taip atsitiko. Bet, kokią dabar tai turi reikšmę, jei nuosėdos, taip sakant, liko. Jie greičiausiai tiesiog buvo užsiėmę mūsų auklėjimu, o mes pamanėme, kad jie ignoruoja ir mus, ir mūsų norus.
Kadangi iki tol mes su savo tėvais susitapatindavome ir niekaip negalėjome įsivaizduoti, kad tokia išdavystė įmanoma, todėl, žinoma, psichologinis efektas nuo tokio jų poelgio buvo panašus į atominį sprogimą virš taikios Hirosimos.
Mes išgyvenome tikrą siaubą, supratę, jog pats artimiausias žmogus, kuriuo mes beatodairiškai pasitikėjome ir tikėjome, bet kuriuo momentu gali pasakyti: „Tavo nuomonė niekam neįdomi“ arba „Yra kur kas svarbesnių dalykų, nei tu“. Šis dar vaikiškos išdavystės jausmas mus lydės visą likusį gyvenimą. Mes aplinkinius įtarinėsime savanaudiškais tikslais, mes jų pasisakymuose įžvelgsime įvairias potekstes bei slaptus sumanymus ir, pagaliau, jausime nepasitikėjimą tais dalykais, kurie daromi „dėl mūsų“.
Galiausiai – nuoširdumas. Tokioje situacijoje jis, pasirodo, iš viso neįmanomas. Jei aš nepasitikiu žmonėmis, nepasitikiu savimi, tai apie kokį nuoširdumą galima kalbėti? Suprantama, aš įtariu aplinkinius nenuoširdumu ir tuo pačiu tampu nenuoširdžiu santykiuose su jais. Kadangi jie taip pat pergyveno tokią pačią vaikystę su visai minėtais vaikiškais „atradimais“, tai iš jų pusės bus viskas lygiai taip pat: jie abejos mano nuoširdumu, kaip kad aš abejoju jų jausmais ir poelgiais.
Toks yra nuodėmingas ratas. Ir štai, mes vėl stovime prieš alternatyvą – gyventi taip, kaip gyvenome iki šiolei, ar kažką keisti savyje ir savo požiūryje į aplinkinius. Bet kuriuo atveju, mes turime suprasti tris dalykus:
Pirmiausia, atsiradęs kažkada pojūtis, kad tėvai mus išdavė, gal būt yra tik pojūtis. Mes gi turėtume vertinti kito žmogaus poelgius ne pagal tai, ką mes ryšium su tuo poelgiu jaučiame, o išeinant iš to, kokia buvo motyvacija to žmogaus, kuris tą poelgį atliko. Kaip galėjo tėvai žinoti, kokį poveikį asmeniškai mums turės šis konkretus poelgis, žodis ar netgi žvilgsnis?
Antra, jei mes netgi neapsirikome savo vertinimuose ir pojūčiuose, jei tėvai tikrai mus išdavė, orientuodamiesi savo poelgiuose ne į mūsų, o į kažkokius savo interesus ir poreikius, tai, greičiausiai, buvo padaryta ne iš blogos valios. Juk gyvenimas, švelniai kalbant, šiek tiek sudėtingesnis, nei vien tik tėvų ir vaikų santykiai. Mes gi neskubame pasidalinti savo silpnybėmis su aplinkiniais. Ir tai natūralu. Juk ir čia egzistuoja ta pati baimė, tas pats nepasitikėjimas. Mūsų tėvai nebuvo išimtis, jie taip pat slėpė nuo mūsų savo silpnybes, savo priklausomybes.
Atleisti jiems už tai – štai vienintelis kelias, kuris mums liko.
Trečia, mums būtina suvokti, jog mūsų nepasitikėjimas aplinkiniais, kartais visai ne „apmąstymų“ ir „blaivaus proto“ balsas, o tiesiog mūsų vaikiškas įprotis nepasitikėti ir abejoti nuoširdumu.
Baisu patikėti, pasitikėti. Baisu būti nuoširdžiu. Tikrai. Tai rizika, nuo jos niekur nedingsi. Juk esame, taip sakant, jau mokyti. Mes galime ir toliau iš įpratimo bijoti, bet galime ir peržengti per savo vaikystę, palikę ją praeityje, kad galėtume tvirtu žingsniu eiti pasitikti savo gyvenimo.
Nerimas, kokios jis bebūtų prigimties, niekada nebus geras patarėjas pilnakraujo gyvenimo kūrime.
Mums niekas netrukdo (be mūsų baimės, žinoma) gyventi remiantis prezumpcija, jog pasitikėjimas ir nuoširdumas yra kiekvieno žmogaus natūrali savybė. Tegul kai kam tai sudėtinga, tegul kažkieno gyvenimo istorija ta prasme buvo smarkiai sugadinta jo tėvų, bet vis tiek, tai tikrai nereiškia, jog išdavystė yra žmoniškųjų santykių neišvengiama dedamoji.
Tik mūsų baimė, o su ja ir nepasitikėjimas bei nenuoširdumas yra ta vienintelė, iš tikrųjų rimta kliūtis artimų, pilnų pasitikėjimo ir nuoširdumo santykių sukūrime.
Gyvenimas tęsiasi, mes augame ir reikia išmokti kruopščiai, atsargiai uždaryti duris į savo vaikystę - uždaryti, o ne užtrenkti...
(tęsinys netrukus)
VšĮ „Vijolina“ prezidentas