Skausminga kova su aplinkiniais
Hierarchinis instinktas – tai jėga, kuri parodo mums mūsų „apačią“ ir stumia mus siekti šmėžuojančio priekyje „viršaus“.
Visa tai, žinoma, atrodo kaip gryniausia beprotystė, bet ką padarys - toks gyvenimas!
Kai kas bando kovoti pats su savimi. Kai kas įsivelia į žūtbūtinę kovą su panašiais į save, kad įrodytų savo pranašumą ir pasiektų savo pergalės pripažinimą. Kai kas apsimeta, jog atsisako kovos: gulasi ant menčių ir vien tik tuo nuginkluoja priešininką – laimi kovą nelaimėdamas.
Kad ir kaip bepasielgtumėme, mus nederėtų tikėtis patirti pasitenkinimą. Ši kova yra begalinė ir negailestinga, o svarbiausia – ji visiškai beprasmė.
Įsivelti į kovą su kitais – tai reiškia nematyti ir nevertinti savęs paties. Poreikis varžytis ir kovoti su kitais rodo tik tai, jog patys jaučiamės nepakankamai stiprūs. O, jei taip yra iš tiesų, tai su kažkuo kovoti iš viso yra beprotybė...
Kokia prasmė su kažkuo varžytis, jei aiškiai supranti, jog pats varžymosi poreikis rodo, kad nesi nugalėtojas, vadinasi, neturi jokių šansų laimėti.
Jei jums kada nors teko stebėti beždžionių bendruomenės elgesį, tai greičiausiai matėte, kad vienas bendruomenės patinas visada ramiai sėdi kiek atokiau ir nesivelia į jokius konfliktus ir rietenas, o tiesiog stebį vykstantį aplinkui procesą ir džiaugiasi gyvenimu. Bet, jūs turbūt matėte ir kitų bendruomenės patinų, kurie elgiasi daugiau ar mažiau agresyviai – konfliktuoja su aplinkiniais, įsivelia į peštynes, atima iš kažko maistą ir t.t.ir pan.
Kas iš beždžionių bandos jūsų nuomone yra lyderis ir vadas?
Manau, nesunku atspėti.
Juk nėra jokio reikalo prie kažko kabinėtis ir įrodinėti savo valdžią nei sau, nei kitiems, kai iš tiesų jautiesi valdovu, o ne bandai juo būti.
Keista, kad tokius, atrodytų elementarius dalykus, puikiai išmano beždžionės, o labiau išsivystę humanoidai niekaip neįsisąmonina. Maža to, kova, netgi jei ji baigsis sėkmingai, t.y. jūsų pergale, nepriduos jums situacijos valdovo pojūčio, jei jūs jo neturėjote dar prieš pradėdamas kovą.
Atrodo, jog žaidimas „Viršus“ – „Apačia“ yra nevykusi žmonių bendruomenės konstrukcija. Beje, hierarchinis instinktas turi ir išvirkščiąją - daug svarbesnę ir reikšmingesnę pusę. Būtent jos dėka mes išsilaikome šalia vienas kito, o neišsilakstome į skirtingas puses. Iš tiesų tai „centruojanti“ mūsų santykius jėga, o žaidimas „valdžia“ – tai daugiau šalutinis produktas, nei pats tikslas.
Hierarchinis instinktas gamtoje yra būtinas, kad užkirsti kelią konfliktams, kurie yra neišvengiami grupėje, kur kiekvienas turi savo interesus: jei tu žinai savo vietą, tai žinai ir savo galimybes bei teises, todėl „neužsirausi ant nemalonumų“, kas ženkliai sumažina konfliktų galimybę toje grupėje. Interesų konfliktas įmanomas tik tais atvejais, kai visiems būtini resursai yra apriboti.
Žmonija, laimei, sugebėjo apeiti šią kitiems gyvūnams opią problemą. Mes turime resursų pakankamai, jie išsidėstę įvairiuose sferose, todėl mes nesunkiai galime „prasilenkti“ nesusidurdami ir nesipešdami dėl grobio. Maža to, kuo sėkmingesnis kiekvienas iš mūsų būsime, kuo daugiau sričių įsisavinsime, tuo geriau bus mums visiems. Pasveikinti kito sėkmę, tai nėra mūsų pralaimėjimo požymis. Tai indėlis į bendrą taupyklę.
Smerkti kitų pasiekimus – kvaila. Ginčyti juos – beprotybė.
Pats svarbiausias dalykas mūsų gyvenime – pajusti malonumą sudarant kitiems sąlygas savirealizacijai, padedant pasiekti jiems pasirinktose sferose „aukščiausių“ rezultatų.
Būtent tokie santykiai su kitais žmonėmis gali atnešti mums apčiuopiamą naudą. Tai viena. O, antra – toks elgesys ne sumenkins, o pakels mūsų vertę savo pačių akyse.
Stodami į kovą už lyderystę priešingai - mes pasmerkiame save nepasitenkinimui. Štai kodėl mes turime bijoti kaip ugnies ne pralaimėjimo, o pačios kovos.
Gyvenimas tęsiasi, mes augame ir reikia išmokti kruopščiai, atsargiai uždaryti duris į savo vaikystę - uždaryti, o ne užtrenkti...
(tęsinys netrukus)
VšĮ „Vijolina“ prezidentas